sg. pl.
nominativ árru
árut
akkusativ áru
áruid
genitiv áru
áruid
illativ árrui
áruide
lokativ árus
áruin
komitativ áruin
áruiguin
essiv árrun
Eanet sojahanhámit →

árru (subst.)

  • 1. (subst.) forstyrrelse
  • 2. (subst.) hefte; (subst.) hindring
    Turistageaidnu lei dušše árrun suohkanii, go galggai divodit geainnu almmá oažžut maidege ávkkiid das.
    Turistvegen var bare til hefte for kommunen, når den skulle vedlikeholde vegen uten å få noen nytte av den.
sg. pl.
nominativ árru
árut
akkusativ áru
áruid
genitiv áru
áruid
illativ árrui
áruide
lokativ árus
áruin
komitativ áruin
áruiguin
essiv árrun
Eanet sojahanhámit →
árru Sátnehistorjá → Oza buot hámiid teavsttain →
  • árru subst. sg. nominativ

Juoga ii doaimma?

Jus fuobmát meattáhusa, de berrešit váldit oktavuođa minguin. Čilge čuolmma ja muital guđe neahttalohkki dahje mobiilatelefovnna don geavahit, ja maid ledjet ohcame go fuobmájit váttisvuođa.

árru lea vejolaččat dán sáni hápmi:

árrit Sátnehistorjá → Oza buot hámiid teavsttain →
  • árrit verb transitiv imperativ 1.p.tot.
árru Sátnehistorjá → Oza buot hámiid teavsttain →
  • árru subst. sg. nominativ